Gediminas Kirkilas: „Pabėgėlių priėmimas – simbolinė solidarumo išraiška visai Europai“

KOMENTARAS

2015-09-17

Pastaruoju metu viena aktualiausių temų Europoje – pabėgėlių krizė. Lietuva su nerimu stebi, kaip sprendžiamas pabėgėlių, plūstančių į Europą, klausimas. Seimo Europos reikalų komitete šia tema vyko ne vienas posėdis. Suformulavome esminius sprendimus, kuriuos Lietuvos vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis pristatė Briuselyje vykusiame Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrų susitikime. Deja, vieningo sutarimo dėl 120 tūkst. pabėgėlių perkėlimo pagal įpareigojančias kvotas, kad būtų sumažinta našta Graikijai, Italijai ir Vengrijai, pasiekti nepavyko.

Pabėgėlių našta kelioms šalims yra per didelė. Todėl šiuo krūviu pagal galimybes dalijasi visos Europos Sąjungos šalys. Lietuva nesutinka su tuo, kad būtų nustatyta kokia nors automatinė kvota. Tikėtis, kad pabėgėlių antplūdis greitai aprims, nereikia. Vadinasi, dėl kvotų kiekvienąkart reikės svarstyti taryboje. Manau, kad palyginti su kitomis šalimis, Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, Lenkija turime priimti vieną nedidelę dalį. Didžiausią krūvį, faktiškai 80 proc. pabėgėlių priims didžiosios šalys – Vokietija, Prancūzija, Švedija, Didžioji Britanija. Vokietija ruošiasi priimti 800 tūkst. pabėgėlių. O mes dėl įvairių priežasčių – gyventojų skaičiaus, vidaus produkto dydžio vienam gyventojui, dėl to, kad pabėgėlių klausimu neturime tokios patirties, kokią turi Vokietija, Švedija, dalijamės daug mažesne kvota. Lietuva sutinka priimti 1105 pabėgėlius. Ir tai yra beveik simbolinė solidarumo išraiška visai Europai.

Kitas klausimas, į kurį turėsime atsižvelgti – atvykę pabėgėliai pareikš ir savo nuomonę – kur nori gyventi, gal kai kurie Lietuvoje jau turi giminių. Paminėsiu konkretų pavyzdį. Prieš keletą mėnesių Evangelikų liuteronų bažnyčia priėmė 40 pabėgėlių. Šiandien jų neliko nė vieno. Tai leidžia manyti, kad taip gali būti ir ateityje.

Krizė bus ilgalaikė. Bet ne vien pabėgėlių paskirstymo klausimu dirba Europa. Galvojama, kaip pabėgėlių srautą sustabdyti. Tam tikrų veiksmų imtasi Artimuosiuose Rytuose, Viduržiemio jūroje. Kovojama prieš žmonių kontrabandą, kuri yra pati baisiausia. Manyčiau, kad krizė bus įveikta per kelerius metus. Tačiau šiandien svarbiausias tikslas – solidariai prisidėti prie visos Europos pastangų.

Lietuva ruošiasi pabėgėlių priėmimui. Tam ruošiasi Vyriausybė, prisidėti bus skatinamos savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos. Prisideda ir Europa. Lietuvai iš Europos Sąjungos fondo bus skiriamos lėšos. Turbūt nedidelė dalis atvykusiųjų norės likti Lietuvoje. Jie turės integruotis, mokytis lietuvių kalbos. Daugelis iš tų žmonių, tikimės, bus su aukštuoju išsilavinimu. Mano minėtas 40-ies Sirijos pabėgėlių priėmimas rodo, kad beveik pusė jų buvo su aukštuoju išsilavinimu. Ir jie gali siekti kvalifikuoto darbo. Iššūkių yra, bet Lietuva pajėgi priimti tokį skaičių imigrantų.

Dar kartą grįšiu prie solidarumo klausimo. Kai kas galvoja, kad gal nebūtina suteikti pagalbos pabėgėliams, gal galime kaip nors šio sprendimo išvengti. Bet mes patys vien šiais metais jau kelis kartus kreipėmės į Europą, prašydami solidarumo. Paklausite, kokiu klausimu? Pas mus buvo sausra, mes netekome Rusijos rinkų, norime, kad mūsų ūkininkams kompensuotų už pieną, užklupo kiaulių maras. Ir mes pagalbos kreipėmės į Europos Sąjungą, kad būtų skiriama parama nuostoliams padengti. Tad solidarumu paremtas ne vien pabėgėlių klausimas. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį noriu aiškiai pasakyti žmonėms – mums svarbu išsaugoti Šengeno zoną. Šengeno zona, į kurią įstojome mano vadovavimo Vyriausybei laikotarpiu 2007 metais, buvo pasiekta nelengvai. Vyko ilgi ir sunkūs procesai. Dėl Lietuvos buvo daug abejonių, kadangi pro mus eina Kaliningrado tranzitas ir daug kitų niuansų. Ir jei nebus dalomasi pabėgėlių našta, jei pabėgėlių krizė nebus suvaldyta, gali būti taip, kad nustos veikti Šengenas. Iš dalies taip ir įvyko. Vokietija jau laikinai uždarė sienas. Ir jei tokie procesai vyktų toliau, tai de facto Šengenas nustotų egzistuoti, o tai nėra mūsų siekiamybė. Mes visi įpratome keliauti be sienų, be vizų. Ir tai yra didelė vertybė. Todėl solidarūs veiksmai yra būtini.

Suprantamas žmonių nerimas ir dėl saugumo, kultūrų skirtumo, valstybės laukiančių išlaidų. Saugumo klausimu dirbs visos tarnybos, kurias tik turime. Bus vykdoma ir pabėgėlių atranka. Mes norėtume, kad į Lietuvą atvažiuotų krikščionys, kultūriškai artimesni žmonės. Priminsiu, kad Lietuva viduramžiais priėmė tolimas kultūriniu požiūriu tautas, tokias kaip karaimai, totoriai, žydai. Jie per tuos šimtmečius įnešė didelį indėlį į mūsų kultūrą, ekonomiką. Kaip šiandien atrodytų Vilnius, jei nebūtų šių kultūrų įtakos?

Dėl socialinių pašalpų, manau, pabėgėliai niekada nesirinks Lietuvos. Tikriausiai jie rinksis šalis, kuriose pašalpos didesnės – Vokietiją, Švediją, Didžiąją Britaniją. Finansiniu požiūriu mūsų valstybė nenukentės. O keli šimtai atvykusių žmonių situacijos rinkoje neiškreips. Be to, jiems integruotis dar prireiks laiko, jiems reikės adaptuotis, išmokti kalbą ir pan. Pabėgėlių priėmimas Lietuvai didelių problemų nesukels ir mūsų žmonės dėl to nenukentės.